www.mindgasmic.com Ir tik šiemet Wall Street‘o analitikai prisiminė į užmarštį nukeliavusią dar 1996 metais mirusio ekonomisto Hyman Minski teoriją apie „Ponzi skolininkus“- finansų „piramidę“, kuri pasmerkta žlugti. Minski teigė, kad išsivysčiusi klestinčios ekonomikos sistema susibalansuoja pati- ir tai nebūtinai lemia išorinės krizės, kurios gali kilti, bet gali ir nekilti, kaip iki jo mąstė dauguma ekonomistų.
Tai esminis skirtumas. Minski teigė, kad kitaip ir negali būti- net jei ekonomikai nekiltų išorinių, ar lūkesčių pavojų, kiekvienas kilimas vis tiek baigsis kritimu. Tuo tarpu, jei tikėti vyraujančiomis ekonomikos teorijomis, klestinti ekonomika gali klestėti laaaaaabai ilgai, jei tik bus suvaldytos jai grėsmę keliančios krizės ar jų apskritai nekils. Kas valdys krizes? Centrinis bankas, ar pati vyriausybė. Didelė investuotojų dalis, taip pat ir vyriausybės, net ir šiandien nori tikėti, kad jau egzistuoja „naujoji ekonomika“, kuri yra iš esmės kitokia, globali ir gali „amžinai augti“, kad „nuolatinis augimas yra gerai“, o krizės ir ekonominė depresija yra „blogai“.
Vargu, sakė Minski. Jo teorija tokia paprasta, kad ją lengvai suprastų ir vaikas. Augančioje ir klestinčioje ekonomikoje verta investuoti skolintus pinigus, nes jie leidžia gerai uždirbti. Tai puikus svertas, maksimizuojantis pelno galimybes. Investuotojai, matydami, kad kiti sėkmingai investuoja ir sugeba mokėti paskolas, investuodami dar daugiau, skuba skolintis patys, ir, žinoma, yra patenkinti greita grąža. Bankai ir kiti skolintojai irgi džiaugiasi išaugusiais sėkmingų paskolų portfeliais, tad mielai skolina investuotojams ir net patys ima aktyviai siūlyti naujas, ir išties kūrybingai sukurtas paskolas bei finansinius produktus dar geresnėmis sąlygomis, nei iki šiol. Tačiau ilgainiui paskolų apimtys ima augti greičiau, nei investuotojų sugebėjimas jas išmokėti, nes vėlgi, bet kuris sėkmingas rinkos segmentas, pvz., nekilnojamasis turtas, persipildo, ir tai galų gale tampa pabaigos pradžia.
Tai, anot Minski, įmanoma tik itin išsivysčiusioje kapitalistinėje sistemoje, kurioje bankai įsigudrina kurti įvairius išvestinius finansinius produktus, kurie realiai nėra pagrįsti sutaupyta verte. Frank Shostak, garsus šių dienų ekonomistas, sutinka su Minski, kad „nestabilumas“ yra užprogramuotas šiuolaikiniame kapitalizme, tačiau teigia, kad jį lemia ne savaime augantis pavojingas įsiskolinimo lygis, bet- čia tai įžvalga, pasiruoškit- būtent centriniai šalių bankai, leidžiantys jam atsirasti. Anot Shostak, tai, kad centriniai bankai šiandien skolina lėšas kitiems bankams kaip „paskutiniai skolintojai“, ir lemia bankų neatsakingumą. Kitaip sakant, žinodami, kad visada galės pasiskolinti iš centrinio banko, bankai, jei tik nėra tinkamai kontroliuojami, leidžia sau per daug rizikuoti. „Fortune“ neseniai savo viršelyje klausė- „ką rūkė“ Citigroup vadovas Chuck Prince, šiemet supleškinęs veik 10 milijardų dolerių blogoms paskoloms, ar Stan O‘ Neal, „Merryl Lynch“ vadas, pradanginęs veik 8 milijardus dolerių. Kadangi niekas nežino, kokie nuostoliai yra iš tikrųjų, tenka nerimauti, kad, pasak ekonomikos profesoriaus Nouriel Roubini, „kredito sąstingis apskritai ištirpdys finansinę sistemą“ .
O juk viskas prasidėjo taip gražiai. JAV Federalinis rezervas, reaguodamas į technologijų sektoriaus burbulo sprogimą 2001, ėmėsi dabar jau klasikinių, „greenspaniškų“ priemonių- piginti pinigus, kad tik, neduokDie, nesustotų vartojimas. Vyriausybė drastiškai sumažino mokesčius. Iš esmės tai reiškė viena- kad Joe vartotų, pinigai jam buvo tiesiog… atnešami ant lėkštutės. Akivaizdu, kad kai palūkanų norma priartėja prie nulio, ar net tampa neigiama (atsižvelgiant į infliaciją), reikia būti stručiu, kad tuo nepasinaudoti: juk tai reiškia nemokamus kreditus, perkant automobilius, nekilnojamą turtą ir praktiškai visa kita. Tad nekilnojamojo turto kainos ėmė augti kaip ant mielių, ir Joe greitai suvokė, jog verta perfinansuoti jo esamą turtą dar geresnėmis sąlygomis, o staiga iš „nieko“ atsiradusį skirtumą išleisti. Arba imti naujus kreditus ir įsigyti dar brangesnius namus, ar net kelis- juk taip smarkiai augant jų vertei, tai garantuotas uždarbis.
Tačiau kreditų upė išseko. Ypač viliojančių sandorių palūkanos staiga tapo nepakeliamomis. Prasidėjo nemokumo krizė. Nekilnojamojo turto kainos ėmė kristi.
Loading ...
Naujausi komentarai