Apie Lietuvos Banko veiklą 2005 - 2008 m.
BIUDŽETO IR FINANSŲ KOMITETO 2010-05-17 POSĖDŽIO PROTOKOLAS Nr.109-P-23
13 klausimas
SVARSTYTA: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 59 straipsnio 7 punktu atlikto parlamentinio tyrimo – Lietuvos banko funkcijų vykdymas 2005-2008 metais ir šios veiklos vertinimas – rezultatai ir išvados.
KONSTATUOTA:
1. Seimo Biudžeto ir finansų komitete 2010 m. kovo 24 d. buvo surengti klausymai apie Lietuvos banko funkcijų vykdymą 2005–2008 metais. Klausymuose išklausytas Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijus Šarkino pranešimas apie Lietuvos banko funkcijų 2005–2008 metais vykdymą pagal šiuos Biudžeto ir finansų komiteto 2010 m. kovo 9 d. posėdžio protokolo išraše Nr. 109-P-7 pateikus klausimus:
1) Lietuvos banko priimti sprendimai ir taikytos priemonės įgyvendinant komercinių bankų riziką apribojančias priemones;
2) Lietuvos banko politika ir pinigų politikos priemonių taikymas reguliuojant kredito pasiūlą, nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo („burbulų“ atsiradimo) prevencija;
3) pasiūlymų ir konsultacijų Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir jos institucijoms kredito valdymo priemonių, kurių įgyvendinimas priskirtas šių institucijų kompetencijai, klausimais teikimas;
4) bankų sistemos plėtra, priežastys, lėmusios užsienio investuotojams priklausančių bankų bei jų filialų monopolinį dominavimą Lietuvos būsto paskolų kreditavimo rinkoje, šio dominavimo pasekmės šalies finansų sistemos stabilumui;
5) Lietuvos banko valdymas: organizacinė struktūra, darbuotojų skaičius, darbuotojų darbo užmokesčio kitimo tendencijos atsižvelgiant į šalies viešųjų finansų būklę, Lietuvos banko biudžete numatomų lėšų racionalaus naudojimo klausimai;
6) Lietuvos banko valdybos pirmininko, kitų Lietuvos banko atstovų atsakymai į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narių, kitų klausymų dalyvių pateiktus klausimus (Klausymų stenograma, iš viso 28 lapai).
2. 2010 m. balandžio 9 d. surengti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto klausymai ,,Nešališkų ekspertų pranešimai apie Lietuvos banko funkcijų 2005–2008 metais vykdymą ir šio banko veiklos vertinimą dalyvaujant Lietuvos banko ir kitų institucijų atstovams, taip pat ekspertų atsakymai į renginio dalyvių užduotus klausimus” (Klausymų stenograma (20 lapų), taip pat raštu teikiami ekspertų Stasio Jakeliūno (53 lapai), Tomo Ramanausko (365 lapai), Vladimiro Trukšino (23 lapai), Povilo Gylio (3 lapai), Raimondo Kuodžio (4 lapai) straipsniai, pranešimai, moksliniai bei analitiniai darbai, komentarai, atsiliepimai ir vertinimai, iš viso 468 lapai).
3. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2010 m. kovo 23 rašte Nr. ((7.59-02)- 5K-1005971)-6K-1002668 ir šio rašto prieduose (iš viso 606 lapai) pateikė Seimo Biudžeto ir finansų komitetui informaciją apie šiai ministerijai teiktas Lietuvos banko konsultacijas ir pasiūlymus finansų rinkos ir Valstybės iždo politikos klausimais, taip pat informaciją apie šiais klausimais priimtus sprendimus ir įgyvendintas (neįgyvendintas) priemones.
4. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba 2010 m. balandžio 19 rašte Nr. S(RN)-61-41RN ir šio rašto prieduose (iš viso 39 lapai) pateikė Seimo Biudžeto ir finansų komitetui informaciją apie 2005–2008 metais Vyriausybei Lietuvos banko raštu teiktas konsultacijas ir pasiūlymus finansų rinkos ir Valstybės iždo politikos klausimais, taip pat informaciją apie šiais klausimais tuometinės Vyriausybės priimtus sprendimus ir įgyvendintas (neįgyvendintas) priemones, kurias siūlė Lietuvos bankas.
5. Lietuvos bankas 2010 m. vasario 17 d. rašte Nr. S 2010/(7.7-0700)-12-363 (6 lapai) pateikė Seimo Biudžeto ir finansų komitetui informaciją apie Lietuvos banko priimtus sprendimus įgyvendinant komercinių bankų riziką ribojančias priemones.
6. Lietuvos bankas 2010 m. sausio 18 d. rašte Nr. S 2010/(8.5-0800)-12-140 ir 2010 m. vasario 3 d. rašte Nr. S 2010/(8.5-0800)-12-266 pateikė informaciją apie Lietuvos banko tarnautojų darbo užmokestį 2005, 2006, 2007, 2008 ir 2009 metais ir apie šio banko komandiruočių Lietuvos Respublikoje ir užsienyje išlaidas, eksploatuojamų automobilių išlaidas ir vairuotųjų skaičių.
Apibendrinęs surengtų klausymų rezultatus ir pirmiau nurodytuose raštuose, straipsniuose, pranešimuose, moksliniuose bei analitiniuose darbuose, komentaruose, atsiliepimuose ir vertinimuose pateiktą informaciją, pastabas, išvadas ir pasiūlymus, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas padarė šias i š v a d a s.
7. Lietuvos banko priimti sprendimai 2005–2008 metais įgyvendinant komercinių bankų riziką ribojančias priemones, patronuojantiems užsienio bankams (tarp jų ir dukteriniams bankams Lietuvoje) Skandinavijos šalių vyriausybių 2009 metais suteiktos garantijos hipotekos paskoloms ir palankūs Europos Komisijos sprendimai šiais klausimais padėjo užtikrinti Lietuvoje veikiančių komercinių bankų sistemos stabilumą (likvidumą) ir patikimumą. Tačiau šios priemonės buvo neadekvačios siekiant pagrindinio Lietuvos banko tikslo – palaikyti kainų stabilumą.
Šio tikslo Lietuvos bankas nepasiekė. Tai rodo šie faktai: 2007–2008 metais vartojimo kainų indeksas (infliacija) pasiekė 12 proc. metinio prieaugio lygį; 2004–2007 metais vidutinis metinis nekilnojamojo turto kainų augimas siekė 30 proc., o dabartinis šių kainų nuosmukis sudaro apie 40 proc.; 2005–2007 metais vidutinio darbo užmokesčio augimas sudarė 15–20 proc. per metus, o dabartiniu metu vidutinis darbo užmokestis drastiškai sumažėjo.
8. Lietuvos banko politika ir pinigų politikos priemonių taikymas reguliuojant kredito pasiūlą ir siekiant nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo („burbulų“ atsiradimo) prevencijos nepasiteisino.
Ši politika ir taikytos (netaikytos) priemonės 2004–2007 atvėrė kelią milžiniškiems ir nevaldomiems paskolų srautams ir netvariai ūkio plėtrai, finansuojamai skolintomis lėšomis. Komercinių bankų paskolų įmonėms ir gyventojams portfelis išaugo nuo 11 milijardų litų 2003 metais iki 66 milijardų litų 2008 metų pabaigoje. Paskolos augo dvigubai sparčiau negu indėliai bankuose ir net kelis kartus sparčiau negu realusis bendrasis vidaus produktas. Šių disproporcijų grėsmingą įtaką dabartinės finansų sistemos nestabilumui nulėmė tai, kad daugiau kaip pusė bankų paskolų buvo nukreiptos į nekilnojamojo turto sektorių: būstams statyti ar įsigyti, nekilnojamojo turto plėtros ir statybų bendrovėms kredituoti, spekuliatyviais tikslais įsigyjamam nekilnojamajamajam turtui pirkti. Be to, nemaža kredito išteklių dalis buvo panaudota ir vartojimo paskoloms teikti.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, taikytos reguliuojant kredito pasiūlą ir įgyvendinant nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo (,,burbulų”atsiradimo) prevencijos priemones, finansų krizės akivaizdoje nesutrukdė komerciniams bankams masiškai perkelti valiūtos ir palūkanų svyravimo rizikų gyventojams – neprofesionaliems rinkos dalyviams. Šios priemonės taip pat nesutrukdė formuotis ir sprogti nekilnojamojo turto kainų ,,burbului”, kartu detonuojant ir ekonominių, finansinių ir socialinės gerovės ,,burbulų” sprogimus.
Apie disproporcijų grėsmę ir kainų stabilumo problemas Lietuvoje dėmesį atkreipė ir Tarptautinis valiutos fondas (2005 ir 2008 metais). Tačiau Lietuvos bankas, informuodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie pasirengimą euro įvedimui, infliacijos valdymą vidutinės trukmės laikotarpiu ir antiinfliacinės politikos aktyvinimą (2005-03-23 raštas Vyriausybės kanceliarijai ir Finansų ministerijai Nr. 11-705, 2007-02-15 raštas Vyriausybei Nr. 491, 2007-12-06 raštas Ministrui Pirmininkui Nr. 09-3516), be kitą ko, nurodė, ,,kad vidaus paklausa, jai įtaką daranti fiskalinė politika, ES parama ir kredito plėtra yra mažiau svarbūs infliacijai nei vienkartiniai pasiūlos šokai žemės ūyje, energetikoje, administraciniai kainų padidinimai kitose reguliuojamose ūkio šakose bei akcizų derinimo su minimaliu ES lygiu procesas”.
Į Ministro Pirmininko prašymą pateikti detalią informaciją, kokių antiinfliacinių priemonių Lietuvos bankas pats numato imtis 2008 metais ir vidutinės trukmės laikotarpu, Lietuvos bankas, be kitą ko, pateikė tokią nuomonę – ,,Dėl kredito didėjimo. Yra nuomonių, kad prie infliacijos mažinimo galėtų prisidėti bankų kreditavimo ribojimas iš pasiūlos pusės. Nemanome, kad tai galėtų būti laikoma esmine antiinfliacine priemone, nes jos taikymas infliaciją veiktų netiesiogiai (didelė dalis kredito lemia prekybos deficito didėjimą, o ne infliaciją), turėtų neigiamų šalutinių padarinių (pavyzdžiui, ES paramos lėšų įsisavinimo, kuriam reikalingas bankų bendrafinansavimas, sulėtėjimas ir pan.). Kad būtų ribotas kredito augimas, reikia sumažinti paskatas didėti kredito paklausai. Ji natūraliai sumažės dėl būsto bumo ,,išsikvėpimo” ir sumažėjus investuotojų ir vartotojų bendrajam optimizmui dėl ateities”.
Pateiktoje Ministrui Pirmininkui informacijoje taip pat nurodyta – ,,Lietuvos banke pastaraisiais metais nuolat svarstoma apie paskolų portfelio augimo ribojimo galimybes ir jų tikslingumą. Įvertinus santykinai mažą paskolų portfolio bazę, lyginant su šalies BVP, taip pat siekdamas nesudaryti konkurencinio pranašumo užsienio bankų skyriams (kurių priežiūros nevykdome, o ją vykdo patronuojančio banko priežiūrą vykdanti priežiūros tarnyba), taip pat, siekiant nesudaryti prielaidų, dėl pernelyg griežto (griežtesnio negu patronuojančių bankų užsienio šalyse) reguliavimo, šalies bankams transformuotis į skyrius, buvo prieita nuomonės, kad galimas rizikas dėl kredito augimo geriausiai atsvertų stipri kapitalo bazė bei geresnis rizikos valdymas.”
Šie ir kiti parlamentinio tyrimo metu išaiškinti dalykai rodo, kad Lietuvos bankas neišnaudojo visų galimybių savo pagrindiniams tikslams įgyvendinti.
Nepasinaudota galimybe paskolų būstui srautus valdyti ir komercinių bankų lupikavimo apraiškas teikiant šias paskolas riboti vadovaujantis 2003 metais priimto Hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymo (Žin., 2003, Nr.97-4317) nuostatomis bei Europos Komisijos išvadomis hipotekinių kreditų klausimais (Europos Komisijos dokumentai KOM(2005)327 galutinis ir KOM(2007) 807 galutinis). Nebuvo aukščiausiu lygiu su Vyriausybe ir iš esmės svarstyta būtinybė apskritai uždrausti bankams teikti kreditus būstui (hipotekinius kreditus) užsienio valiuta ir imtis kitų priemonių prieš bankų lupikavimą teikiant būsto paskolas neprofesionaliems rinkos dalyviams (Fizinio asmens bankroto įstatymo projekto inicijavimas ir pan.)
Šios galimybės buvo išeliminuotos vienašališku Lietuvos banko valdybos 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 80 (Žin., 2006, Informaciniai pranešimai, Nr. 61) priėmus sprendimą atšaukti AB SEB VB būsto bankui išduotą banko licenciją ir likvidavus šį banką, taip pat nuo 2005 m. pradžios panaikinus bankų ataskaitą apie paskolas ekonominės veiklos rūšims dėl paskolų sektoriams tariamų klasifikavimo sunkumų (Lietuvos banko 2005-12-23 raštas ,,Dėl Finansinių įstaigų bei draudimo įmonių veiklos reglamentavimo ir priežiūros koordinavimo komisijos posėdžio” , adresuotas finansų ministrui Z. Balčyčiui).
Visi šie sprendimai nebuvo iš esmes derinti su Vyriausybe, nebuvo atliktas šių sprendimų poveikio vertinimas pagal Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 276 ,,Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo” rekomendacijas.
9. Pasiūlymai ir konsultacijos, teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir jos institucijoms kredito valdymo priemonių, kurių įgyvendinimas priskirtas šių institucijų kompetencijai, klausimais, dažniausiai buvo siejami su Vyriausybės formuojama ir įgyvendinama jos fiskaline politika. Konkrečiai buvo siūloma spręsti kredito būstui ribojimo klausimus įvedant turto mokestį gyventojams, atitinkamai reguliuojat šios srities subsidijas ir atsisakant mokesčių lengvatų. Deja, tuometinė Vyriausybė į šiuos pasiūlymus neatsižvelgė.
10. Bankų sistemos nevaldomą plėtrą, užsienio investuotojams priklausančių bankų ir jų filialų oligopolinį dominavimą Lietuvos būsto paskolų rinkoje nulėmė tai, kad, siekiant pritraukti kreditinius išteklius šalies ūkio ir būsto kreditavimo reikmėms, nugalėjo daugumos Lietuvos banko valdybos narių liberalus, neatsakingas ir galbūt iki galo nesuvoktas požiūris į šiuos procesus, taip pat į nevaldomą komercinių bankų paskolų, nukreiptų į nekilnojamojo turto sektorių, augimą ir komercinių bankų lupikavimo apraiškas teikiant paskolas neprofesionaliems rinkos dalyviams.
11. Lietuvos banko valdymas, organizacinė struktūra, darbuotojų skaičius, darbuotojų darbo užmokesčio kitimo tendencijos atsižvelgiant į šalies viešųjų finansų būklę, Lietuvos banko biudžete numatomų lėšų racionalaus naudojimo klausimai nėra adekvatūs Vyriausybės ir Seimo vykdomos viešųjų finansų konsolidavimo politikos nuostatoms. Šias Lietuvos banko veiklos sritis turėtų nuodugniai įvertinti Valstybės kontrolė atlikdama šio banko veiklos ir finansinį auditą.
Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu.
NUTARTA:
1. Pasiūlyti Lietuvos banko valdybai ne vėliau kaip iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti Lietuvos banko politikos ir pinigų politikos strategijos ilgalaikes gaires bei konkrečias šios politikos įgyvendinimo priemones, suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominės politikos įgyvendinimo priemonėmis, kiek jos neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui, kad visos šios priemonės užtikrintų ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą, kainų stabilumą ir tvarią bei darnią ekonomikos plėtrą ateityje.
2. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, atliekant Lietuvos banko veiklos ir finansinį auditą ir rengiant atitinkamas išvadas, panaudoti atlikto parlamentinio tyrimo ,,Lietuvos banko funkcijų vykdymas 2005–2008 metais ir šios veiklos vertinimas” metu sukauptą informaciją, pastabas, išvadas ir pasiūlymus.
3. Apie šiuos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto atlikto parlamentinio tyrimo rezultatus, išvadas ir pasiūlymus informuoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolę ir Seimo Audito komitetą.
šaltinis:
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=6200&p_d=99895&p_k=1
ištakos:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-22-seimo-komitetas-ketina-vertinti-lietuvos-banko-veikla/40811
Susiję straipsniai
Žymos
Pasidalinti
