Apie pinigus ir tvarkingą finansų sistemą
Tarsi lunatikas iš paralelinės visatos Kubilius: euras – priemonė garantuoti stabilesnę finansų sistemą
Lietuva ir Latvija nori ir toliau siekti vieno tikslo, tai - išeiti iš gyvenimo skolon, kiek galima greičiau mažinti deficitą, nes deficitas ir yra gyvenimas skolon, tuo pačiu sustabdyti poreikį skolintis tarptautinėse rinkose ir skolos augimą, ir nepalikti šitos naštos ateinančioms kartoms. Ar pakeliui susitvarkę su tokiomis problemomis mes sugebėsime įsivesti eurą, ar ne, tai yra technikos reikalas. [...]
Savo nacionalinės pinigų politikos ir neturime, nes jau turbūt 15 metų gyvename su litu, pririštu prie euro, tai todėl mums pasirinkimas yra vienas - techninis sprendimas yra reikalingas, bet strateginis tikslas yra ne pats euras, o tvarkinga, skaidri ir tvari finansų sistema, nepasiduodanti krizėms taip skausmingai, kaip pasidavė mūsų sistema 2008 metais, kai nebuvo pasirengta tokiai krizei.
Kad ir nerišliai, paminėti trys svarbūs dalykai:
1) valiuta (euro įvedimas),
2) valstybės skola,
3) tvarkinga finansų sistema.
PIRMA - EURAS
Euras buvo sisteminė Europos projekto klaida, netvari, antidemokratiška perskirstymo mašina, pastaruoju metu jau išsigimstanti į skolininkų kalėjimą. Tai galėjo būti neakivaizdu prieš keletą metų, bet reikia būti tikrai labai nesuinteresuotam, kad nematyti to dabar.
Eurozone design and management failures
It is Germany that should leave the eurozone
Sistema netvari, euro krizė artėja ir supurtys Europą kaip reikiant. Gerai, kad Lietuvai išvengti euro įvedimo tėra “technikos reikalas”, dabartiniam elitui gal pakaks nuovokos ir sąžinės nuo tokio žingsnio susilaikyti.
ANTRA - SKOLA
Valstybės skola bet kuriai suvereniai demokratinei valstybei viso labo tėra jos (nebūtinai atsakingo) politinio elito nebūtinai teisėtai prisiimti įsipareigojimai. Valstybei gali būti tikslinga juos vykdyti, arba nuo jų kažkuriuo momentu atsiriboti.
Cituoju Bill Mitchell:
A country is never like a company because regardless of any (imprudent) voluntary arrangements the government has entered into – such as pegging its currency, borrowing in foreign currency, dollarising, euro-ising, the nation can withdraw from those arrangements – by floating, restructuring loans in domestic currency, reintroducing its own currency etc. [...]
A nation can never be bankrupt in its own currency despite the IMF working hard over the years to blur and obfuscate that fact. It never faces a solvency issue in its own currency.
Jeigu kokie bevaliai komformistai prikrovė valstybei skolų užsienio valiutomis, nėra jokio būtinumo tas skolas palikti vaikams.
TREČIA - TVARKINGA FINANSŲ SISTEMA
Kokia galėtų būti “tvarkinga, skaidri ir tvari finansų sistema” lengviausia suprasti per priešybę:
1) netvarkinga finansų sistema turbūt klastotų apskaitą, slėptų bankų balansuose blogų paskolų nuostolius, dalį savo įsipareigojimų galbūt perkeltų į valstybės apdraustus indėlius,
2) neskaidri finansų sistema turbūt reikalautų valstybės vadovų prioritetinių “reikalų tvarkymo” vizitų į Stokholmą, paskutinę minutę su Europos komisija derinamų ir neviešais finansinio tvarumo įstatymo poįstatyminiais aktais įteisinamų gelbėjimų, euro paramos lėšų, valstybės iždo ir ligonių kasų laikymo komerciniuose bankuose, kartelinių susitarimų dėl bele kokių VILIBOR‘ų ir bankų operacijų įkainių,
3) finansų sistema būtų netvari, jeigu dėl koordinacijos, kontrolės ir kultūros stokos bankų sektoriui (bankų užsienio savininkams) būtų nuolat leidžiama veikti priešpastatant bankų trumpalaikius interesus ilgalaikiams valstybės ekonominiams tikslams, o politikams ir kontrolės institucijoms begėdiškai tuos trumpalaikius bankų interesus aptarnauti.
BANKUS APTARNAUJANTI VYRIAUSYBĖ NĖRA FATALIŠKAI LIETUVAI NULEMTA NEIŠVENGIAMA BĖDA
Turime daugiau nei pakankamai priemonių užsienio bankų ekonominei rentai Lietuvoje sureguliuoti. Dalykai, kurie seniai galėjo ir turėjo būti padaryti:
a) įsteigtas valstybinis pigių tranzakcijų ir pigaus hipotekos kredito bankas, į jį perkelti valdžios ir valstybinių įstaigų fondai ir sąskaitos, tuo pačiu pristabdant pinigų susitraukimą, užkertant kelią dabartiniam bankų paslaugų įkainių ir greitųjų kreditų bendrovių plėšikavimui,
b) priimti bankroto įstatymai, apribojant skolininkų atsakomybę įkeistu turtu,
c) atlikta mokesčių reforma, perkeliant apmokestinimą nuo susitarimų ir darbo turtui ir ribotų išteklių vartojimui (aš pasisakyčiau už visišką pelno ir pajamų mokesčių panaikinimą, įvedant natūralių monopolių, žemės, gamtos resursų ir taršos, automobilių mokesčius; būtų buvę naudingi nors ir daliniai pakeitimai ta linkme),
d) susigrąžinta suvereni pinigų politika ar bent jau pasirengta lito “atrišimo” euro krizės akivaizdoje reformai.
Poveikio svertai, kurie reikalaujant lojalumo galėjo, turėjo ir dabar gali būti naudojami Lietuvoje veikiantiems bankams:
a) normalūs privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo reikalavimai,
b) bankinės veiklos, vartotojų teisių, sutarčių teisėtumo priežiūra,
c) konkurencijos priežiūra,
d) griežti apskaitos standartai,
e) nuolatinis dėmesys, kad nebūtų piktnaudžiaujama valstybiniu indėlių draudimu,
f) teisėsaugos dėmesys (gal net premijos informatoriams), jei reikia - ir atgaline data vykdomi tyrimai, ar nebuvo kada kokiam banke slepiamas pelnas ar dirbtinai kuriami nuostoliai, švaistomos ar grobstomos lėšos.
Bankai neatsakingai išpūtė nekilnojamojo turto burbulą ir jų savininkai turi prisiimti nuostolius. Pripažinti, padengti kapitalo įnašais ir ateityje tokių klaidų nebekartoti. Jeigu to būtų buvę principingai pareikalauta, krizė Lietuvoje būtų buvusi gal tris kart švelnesnė, užsieniui būtume prasiskolinę mažiau, emigracijos nuostoliai būtų buvę ženkliai mažesni.
Susiję straipsniai
Žymos
Pasidalinti
