Byloje aiškinamos ir taikomos teisės normos, reglamentuojančios laidavimą ir hipoteką, taip pat šių prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas materialiosios teisės normas, yra konstatavęs, kad jeigu prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu skolininkas prievolės neįvykdo, hipotekos kreditoriaus prašymu jo reikalavimas patenkinamas, nukreipus išieškojimą į įkeistą daiktą (CK 4.174 straipsnio 1 dalis, 4.192 straipsnio 1 dalis); šiose materialiosios teisės normose įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė gauti patenkinimą iš įkeisto turto reiškia, kad įkeistas turtas turi būti realizuotas arba perduotas pačiam hipotekos kreditoriui administruoti, iš šios veiklos gautomis pajamomis sudarant galimybę patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005). Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, šios bylos kontekste konstatuoja: kadangi hipotekos sutarties šalys susitaria pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.193 straipsnio 1 dalis). Taigi hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto.
Vykdydamas hipotekos teisėjo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių, antstolis atlieka priverstinį įkeisto daikto pardavimą. Jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse paaiškėja, kad gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto. CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatos „turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka“ aiškinimas taip, kad nevisiškai patenkinus savo reikalavimą iš įkeisto daikto kreditorius privalo reikšti atitinkamą ieškinį skolininkui teisme ir likusi, netenkinta iš įkeisto daikto, reikalavimo dalis gali būti patenkinta (išieškota) tik esant dėl to priimtam teismo sprendimui, neatitiktų nurodytos teisės normos paskirties, sisteminio jos aiškinimo, prieštarautų bendriesiems teisės principams.
Naujausi komentarai