Nepritarta p. Gražulio Bankų įstatymo pataisai ir grąžinta autoriui tobulinti

Lap 13, 2011 by LSVVT

www.lrs.lt   paryškintu ir pabrauktu tekstu norėta papildyti  „4 straipsnis. Banko teikiamos finansinės paslaugos ir kita veikla

 3. Bankas, be finansinių paslaugų teikimo, gali verstis tik tokia kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu. Banko ar su banku susijusių asmenų įsteigti, valdomi ar nuosavybės teise priklausantys juridiniai asmenys, negali patys įsigyti turto ar verslo, kurį bankas parduoda dėl skolininko kreditorinio įsiskolinimo nevykdymo.“

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=380511&p_query=&p_tr2= 

1)      projekto rengimą paskatinusios priežastys, pirminiais jo siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ir tobulinant projektą:   pastaruoju metu, Skandinavijos kapitalo bankams pradėjus aktyviai supirkinėti Lietuvos įmones, susidarė situacija, kai įmonės, ėmusios kreditus bei negalinčios jų gražinti, privalo parduoti įmonės turtą ar patį verslą. Panaši padėtis ir su fiziniais asmenimis.

Tokia situacija iš pradžių turėjusi nedidelį mastą jokios grėsmės nekėlė, tačiau skandinaviško kapitalo bankai veikiantys Lietuvoje, gavę ženklias finansines injekcijas iš motininių bankų, įmonių turto it įmonių įsigujimo procesą itin paspartino ir padarė kone nevaldomu. Šiuo pagrindu, skandinaviško kapitalo Lietuvoje veikiantys bankai steigia atskiras įmones, kurių vienintelė užduotis – perimti bankui įsiskolinusias įmones ar jų turtą. Dėl šios priežasties eliminuojama galimybė pritaikius tam tikras išlygas įmonėms išlikti, kas sukelia neigiamas ekonomines pasekmes. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įsiskolinusių įmonių turtas ar pačios įmonės atitenka kreditus išdavusiems bankams. Tokiu būdu susidaro situacija, kai įmonė ėmusi kreditą ir nesugebanti jo grąžinti, grąžina už kreditą įsigytą turtą, atsiduria ties bankroto riba ir lieka bankui skolinga didžiąją dalį kredito.

Atkreiptinas dėmesys, jog per dukterines įmones įkeistą turtą masiškai supirkinėja ne visi, o tik Skandinavijos kapitalo bankai. Susiklosčiusi situacija vertintina kaip kai kurių bankų galimas piktnaudžiavimas teise.

Taip pat pastebima, jog esant tokiai ekonominei situacijai, ypač nuvertėjo tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas. Bankai, įsigiję nemokių klientų turtą, jo neparduoda ir neišleidžia į rinką, taip tikėdamiesi jį paruodi vėliau, kai rinkos kainos vėl pakils. Tokia bankų vykdoma politika daro žalą verslui, mažiau pinigų įplaukia į valstybės biudžetą.  Projekto pirminis siūlytojas ir rengėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Gražulis.

2)      parengto projekto tikslai ir uždaviniai:  pagrindinis projekto tikslas – apriboti bankų bei jų įsteigtų juridinių asmenų galimybę perimti bankrutavusių įmonių ar privačių, nemokių asmenų turtą, jog būtų išvengta piktnaudžiavimų teise.

3)      kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai: šiuo metu aptariamas klausimas nėra detaliai reglamentuojamas įstatymiškai.

4)      kokios numatytos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:   priėmus siūlomą įstatymo projektą tikimasi skaidresnio turto realizavimo rinkoje, kuris įtakotų ir rinkos kainas. Taip pat tikimasi, jog bankai bus labiau suinteresuoti koreguoti kredito sąlygas, taip siekiant kuo daugiau klientų išlaikyti mokiais.

5)      galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reiktų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:  neigiamų pasekmių nenumatoma.

6)      kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: priėmus įstatymo projektą nenumatoma jokio įtakos kriminogeninei situacijai ar korupcijai pasikeitimo.

7)      kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:  įgyvendinus įstatymo projektą turėtų sumažėti bankrutuojančių įmonių bei nemokių asmenų skaičius.

 8)      įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių teisės aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą:  tokių teisės aktų nėra.

9)      ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:  įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

10)  ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:  įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus.

11)  jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, - kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys:  įstatymo įgyvendinimui lydimųjų aktų priimti nereikės.

12)  kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ar tolimesnei ateičiai): šio projekto įgyvendinimo nepareikalaus papildomų lėšų, tačiau projektą įgyvendinus galima tikėtis daugiau įplaukų į biudžetą.

13)  įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta.

14)  įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai:   projektą parengė LR Seimo narys Petras Gražulis.

 15)  reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc:  „bankai“, „juridinis asmuo“, „turtas“, „skolininkas“

 16)  kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: pastebima, jog per dukterines įmones įkeistą turtą masiškai supirkinėja ne visi, o tik Skandinavijos kapitalo bankai.

Teikia Petras Gražulis

1. TEISĖS DEPARTAMENTAS  IŠVADA

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=380660&p_query=&p_tr2=

1. Teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad banko ar su banku susijusių asmenų įsteigti, valdomi ar nuosavybės teise priklausantys juridiniai asmenys, negali patys įsigyti turto ar verslo, kurį bankas parduoda dėl skolininko kreditorinio įsiskolinimo. Ši projekto nuostata svarstytina šiais aspektais.

Pirma, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie konkrečiai juridiniai asmenys būtų priskiriami banko ar su juo susijusių asmenų valdomų juridinių asmenų kategorijai. Neaišku, kas prie šios kategorijos juridinių asmenų būtų priskiriama: tik banko ar su banku susijusių asmenų kontroliuojami juridiniai asmenys, kaip tai apibrėžta Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, ar ir kiti juridiniai asmenys. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų sąvoką ,,valdomi juridiniai asmenys” keisti sąvoka ,,kontroliuojami juridiniai asmenys” arba atskleisti sąvokos ,,banko ar su banku susijusių asmenų valdomi juridiniai asmenys” turinį.

Antra, iš projekto aiškinamojo rašto seka, kad ,,pagrindinis projekto tikslas – apriboti bankų bei jų įsteigtų juridinių asmenų galimybę perimti bankrutavusių įmonių ar privačių, nemokių asmenų turtą, jog būtų išvengta piktnaudžiavimų teise”. Tačiau pagal projekto nuostatas, įstatymu būtų ribojamos banko ir su banku susijusių asmenų įsteigtų juridinių asmenų teisės įsigyti banko parduodamą skolininkų turtą. Todėl aptariamos nuostatos galėtų būti aiškinamos ir taip, kad nurodytiems juridiniams asmenims būtų apribojama teisė įsigyti banko iš skolininkų jau perimtą turtą. Pažymėtina, kad pagal galiojančius įstatymus bankas gali perimti iš skolininko, šiam laiku neįvykdžius prievolės, įkeistą kilnojamąjį turtą bendru sutarimu (civilinio kodekso 4.219 straipsnio 5 dalis), tačiau bankas neturi teisės tokiu pat būdu perimti nuosavybėn įkeisto nekilnojamojo turto. Skolininkui laiku neįvykdžius nekilnojamojo daikto hipoteka užtikrintos prievolės, įkeistas turtas parduodamas viešosiose varžytinėse Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.170, 4.192 straipsniai). Tik tuo atveju, kai įkeistas turtas neparduodamas iš viešųjų varžytinių, bankas gali perimti nuosavybėn įkeistą skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 719, 722, 558 straipsniai). Todėl nesuprantama, kodėl bankas negali laisvai disponuoti turtu, kurio niekas nenorėjo pirkti viešosiose varžytinėse. Kartu atkreiptinas dėmesys į Bankų įstatymo 50 straipsnio nuostatas, ribojančias banko investicijas į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą.

2.    …..

2.  EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADA

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=382406&p_query=&p_tr2=

1.            Visų pirma pažymime, jog kyla abejonių dėl projekto priėmimo būtinumą pagrindžiančių argumentų, nurodomų aiškinamajame rašte, pagrįstumo bei projekto tikslingumo. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad tie atvejai, kai bankai bei jų įsteigti juridiniai asmenys perima bankrutavusių įmonių ar privačių nemokių asmenų turtą, sudaro sąlygas piktnaudžiavimui teise. Be to, pažymima, jog tokia praktika eliminuoja galimybes pritaikius tam tikras išlygas įmonėms išlikti. Vis dėlto, iš rašto nėra aišku, kuo būtent pasireiškia minėtas piktnaudžiavimas ir kokias išlygas būtų galima taikyti, priėmus projektu siūlomas nuostatas, siekiant suteikti galimybę nemokioms įmonėms išlikti. Atkreipiame dėmesį į tai, jog skolininko turto perėjimas jam kreditą suteikusiam bankui nėra pirmoji ar neišvengiama kreditorinio įsiskolinimo bankui nevykdymo pasekmė. Tokiais prievolės neįvykdymo atvejais išieškojimas yra vykdomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 664 ir 665 straipsniuose įtvirtintas išieškojimo eiles. Šiuose straipsniuos nustatyta, jog pirmąja eile yra išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.219 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai skolininko prievolės bankui įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu, toks įkeistas daiktas gali pereiti banko nuosavybėn tik bendru banko, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) susitarimu, o jei toks susitarimas nėra pasiekiamas, daiktas yra parduodamas aukcione. Tik tais atvejais, kai įkeistos buvo turtinės teisės, kreditorius įgyja galimybę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą. Kai prievolės bankui įvykdymas užtikrinamas hipoteka, bankas teisę įgyti tokį įkeistą nekilnojamą turtą turi tik tada, kai varžytynės dėl šio turto yra paskelbiamos neįvykusiomis. Taip pat pažymėtina, jog nepavykus parduoti skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto varžytinėse, bankas turi teisę jį įgyti tik tokia pat kaina, kokia tas turtas buvo pateiktas realizuoti. Bankui nesutikus tokiomis sąlygomis įsigyti turtą, jis yra sugražinamas skolininkui. Atsižvelgiant į šias nuostatas bei į išieškojimą kitomis eilėmis reglamentuojančias civilinės ir civilinio proceso teisės normas, darytina išvada, kad skolininko turtas pereina banko nuosavybėn tik tais atvejais, kai jo nepavyksta realizuoti kita tvarka, arba skolininkui ir bankui dėl to susitarus. Taigi neaišku, kodėl atvejai, kai bankas, laikydamasis įstatymų reikalavimų, t.y. nepavykus turto realizuoti kita tvarka ar pagal susitarimą su skolininku, įsigyja jam kredito nesugebančio grąžinti skolininko turtą, projekto aiškinamajame rašte yra laikomi piktnaudžiavimu teise. Minėtais būdais įgytas skolininko turtas priklauso bankui nuosavybės teise, taigi pastarasis gali jį valdyti, naudoti bei juo disponuoti kaip tinkamas, jeigu tam tikrų ribojimų naudojimuisi šiomis teisėmis nenustato įstatymai. Taigi kyla klausimas, kokiais pagrindais remiantis, praktika, kai laikydamasis minėtų įstatymuose įtvirtintų apribojimų, dėl kreditorinio įsiskolinimo nevykdymo gautą turtą bankas parduoda savo paties ar su juo susijusių asmenų įsteigtiems, valdomiems ar nuosavybės teise priklausantiems juridiniams asmenims, yra laikoma piktnaudžiavimu teise. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad realizuojant juridinio ar fizinio asmens turtą dėl jo skolinio įsipareigojimo bankui nevykdymo kitais būdais nei perdavimas kreditoriui, banko ar su banku susijusių asmenų įsteigtų, valdomų ar nuosavybės teise priklausančių juridinių asmenų teisė įsigyti tokį turtą, nėra ribojama remiantis juos ir kreditorių siejančiais ryšiais. Taigi priėmus siūlomas pataisas, susidarytų paradoksali situacija, kai minėti subjektai turtą, realizuojamą dėl skolinio įsipareigojimo bankui nevykdymo, galėtų įsigyti tiek jį priverstinai parduodant iš varžytinių, tiek per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu ar jį realizuojant kita CPK nustatyta tvarka (kiek tokio įsigijimo galimybės įstatymuose apskritai nėra ribojamos privačių subjektų atžvilgiu), tačiau bankui įgijus nuosavybės teisę į tokį turtą, šie subjektai tokios teisės nebeturėtų.

Taigi remdamiesi nurodytais argumentais, siūlytume apsvarstyti projekto tikslingumą. Siekiant atitikties šio kriterijaus reikalavimams, būtų tikslinga aiškiau bei detaliau pagrįsti, kokiu būdu siūloma nuostata padėtų pasiekti aiškinamajame rašte nurodytus tikslus ir įvykdyti uždavinius.

2.            Taip pat pažymime, jog siekiant teisinio aiškumo bei apibrėžtumo, reikėtų apsvarstyti kai kurių šiame projekte vartojamų terminų tinkamumą. Visų pirma, kyla neaiškumų dėl sąvokos „su banku susiję asmenys“ reikšmės. Atkreipiame dėmesį į tai, jog projektu yra siūlomi Bankų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, esančios pirmajame įstatymo skirsnyje, pakeitimai, o minėtos sąvokos apibrėžimas yra pateiktas tik įstatymo septintajame skirsnyje esančiame 53 straipsnyje reglamentuojant skolinimo tokiems asmenims apribojimus. Taigi svarstytina, ar nevertėtų šio įstatymo 2 straipsnyje, kuriame yra pateikiamos pagrindines jo sąvokas, ar kitame įstatymo primojo skirsnio straipsnyje apibrėžti minėtą sąvoką arba nurodyti, jog šios sąvokos reikšmė sutampa su pateiktąja 53 straipsnio 1 dalyje. Be to, atkreipiame dėmesį į tai, kad sąvoka „verslas“ Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra vartojama apibrėžiant civilinių teisių objektus. Atsižvelgdami į CK 1.97 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių objektų apibrėžimą bei į 4.171 bei 4.201 straipsniuose pateiktus atitinkamai hipotekos ir įkeitimo objektų apibrėžimus, siūlytume projektu siūlomos nuostatos žodžius „turto ar verslo“ pakeisti į „daiktų, turto ar turtinių teisių“.

3.   BIUDŽETO IR FINANSŲ komitetas   I Š V A D O S

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=410608&p_query=&p_tr2=

Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): Grąžinti projektą iniciatoriui patobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktas pastabas bei pasiūlymus, į kuriuos atsižvelgė ir kuriems pritarė Biudžeto ir finansų komitetas.

Susiję straipsniai

Žymos

Pasidalinti