Dėl Lt/EUR keitimo: apie esmines ir neesmines paskolos ir kreditavimo sutarčių sąlygas
Teisininkų komentaras
Praktikoje neretai pasitaiko, kai tarp finansų paslaugų įstaigos – banko bei jo kliento sudarytų finansų paslaugų (paskolos arba kreditavimo) sutarčių sąlygos banko yra vienašališkai pakeičiamos motyvuojant tariamai esminės sutarties sąlygos – valiutos pakeitimu šalių sutarimu atsiradimu. Siekiant nustatyti, ar sutarties šalių sutarimu (nekalbama apie nacionalinės valiutos pakeitimą teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais) nustatytas paskolos arba kreditavimo sutarties valiutos pakeitimas gali būti laikomas kaip esminės finansų paslaugų sutarties sąlygos pakeitimas, būtina aptarti, kada atsiranda pagrindas bankui vienašališkai keisti sutarties nuostatas ir kokia sutarties sąlyga laikytina esmine.
Visų pirma, pažymėtina, kad bendras paskolos ir kreditavimo sutarčių bruožas yra banko kliento įsipareigojimas per sutartyje nustatytą terminą grąžinti suteiktą paskolą arba kreditą bei mokėti palūkanas. Taigi, klientas pagal sutartis įsipareigoja vykdyti piniginę prievolę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.36 str. 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo 2 str. nustatyta, kad, išleidus nacionalinius pinigus, litai ir centai Lietuvos Respublikoje tampa vienintele teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemone. Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. numato, jog užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras – ir grynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad bankas ir klientas, sudarydami ar keisdami sutartis dėl paskolos arba kreditavimo, sutarties valiutą nusistato ir keičia tik bendru sutarimu. Taigi, nei viena šalis, įskaitant ir banką, neturi teisės vienašališkai keisti sutarties valiutos.
Tai suponuoja įšvadą, kad bet kokie iš sutarties valiutos pakeitimo išplaukiantys padariniai yra nulemti bendros šalių valios pakeisti sutarties valiutą. Šalys, susitardamos dėl sutarties valiutos pakeitimo, turėtų suvokti galimus tokios sutarties sąlygos pakeitimo padarinius. Vis dėlto, kaip rodo praktika, ne visada šalis, dažniausia klientas, turi galimybę tinkamai įvertinti galimus padarinius, dėl ko neretai šalies teisiniai lūkesčiai yra sugriaunami ir šalis patiria nuostolius arba visai žlunga.
Kai šalių susitarimu sutarties valiuta yra keičiama, pagrindas kai kurių sutarties nuostatų pakeitimui, įskaitant palūkanų dydį, atsiranda:
1) kai šalys sudarydamos susitarimą dėl valiutos pakeitimo, pačios susitaria ir dėl kitų sutarčių sąlygų pakeitimo;
2) šalių susitarimas dėl valiutos pakeitimo sukuria teisinį pagrindą bankui nustatyta tvarka pakeisti kai kurias sutarčių sąlygas.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmu atveju šalys pačios susitaria dėl visų su valiutos pakeitimu susijusių padarinių, aptartinas antrasis atvejis, kai bankas, vadovaujantis sutartimi bei remdamasis valiutos pakeitimo faktu vienašališkai keičia sutarties sąlygas.
Siekiant nustatyti, ar bankas pagrįstai traktuoja valiutos pasikeitimą, kaip esminį sutarties pakeitimą, t.y. esminės sutarties sąlygos pakeitimą, būtina nustatyti, kas yra esminė sutarties sąlyga. Teisės aktai neapibrėžia esminės sutarties sąvokos, tačiau vadovaujantis CK 6.162 str. 2 dalimi, nustatančia, jog sutartis galioja, kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, galima esminę sutarties sąlygą apibrėžti kaip sąlygą, be kurios konkreti sutartis laikoma nesudaryta.
Apibendrinant teisės teorijoje (Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. T.1. Vilnius: Justitia, 2003, P 205-206 ir Civilinė teisė. Prievolių teisė: Vadovėlis // Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Danguolė Bublienė…[et al.]. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004, P 159-160) nurodytus esminės sutarties sąlygos požymius, konstatuotina, kad esmine sutarties sąlyga laikytina:
- sutarties dalykas;
- sąlyga, kuri įstatyme ar sutartyje nurodyta kaip esminė sutarties sąlyga;
- sąlyga, privaloma tam tikroms sutarčių rūšims;
- subjektyviai egzistuojančios sąlygos, t.y. tokios sąlygos, be kurių šalis nenori sudaryti sutarties ir tokia sąlyga neprieštarauja įstatymams.
Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, jog tuo atveju, kai sutartyje yra numatyta, jog valiuta yra esminė sutarties sąlyga, sutarties valiutos pakeitimas tampa subjektyviai egzistuojančia esmine sąlyga, kuri, darytina išvada, suteikia teisę bankui vienašališkai keisti sutarties sąlygas, įvykus tam tikram įvykiui.
Tuo tarpu, jeigu sutartyje nėra nustatyta, jog sąlygos, susijusios su valiuta yra esminės sutarties sąlygos, tokios sąlygos vertintinos atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus esminės sutarties sąlygos požymius, t.y. nustatant, ar valiutos parinkimas ir keitimas yra sutarties dalykas, ar tokia sąlyga privaloma paskolos ir kreditavimo sutartims.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-04-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008 nustatė, jog „esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą“. Atsižvelgiant į tai, kad i kreditavimo sutartimi klientas taip pat įsipareigoja grąžinti visą suteiktą kreditą, paskolos arba kredito grąžinimas tokia pat pinigų suma, yra esminė šių sutarčių sąlyga, kadangi tokios sąlygos yra sutarties dalykas ir be tokio įsipareigojimo sutartis nebūtų laikoma sudaryta. Valiutos, kuria grąžinama paskola ir kreditas, pakeitimas nepanaikina kliento prievolės grąžinti bankui suteiktą pinigų sumą – kliento įsipareigojimas paskolą ar kreditą grąžinti išlieka, tik yra vykdytinas kita valiuta. Tačiau vertinant, ar valiutos pakeitimas yra esminės sutarties sąlygos pakeitimas, t.y., ar valiuta yra esminė sutarties sąlyga, būtina įvertinti, ar pasikeitus valiutai, bankas iš esmės gauna tai, ko tikėjosi iš sutarties, t.y., ar nesikeis grąžintinos paskolos ar kredito sumų dydis.
Atsižvelgiant į nuolatinį valiutų kursų svyravimą, tikėtina, kad paskolos arba sutarties valiutos pakeitimas gali įtakoti grąžintinos paskolos arba kredito sumą. Tokia įtaka gali būti ir palanki, ir nepalanki bankui. Tačiau, būtina atkreipti dėmesį, kad bankai yra finansų paslaugas teikiančios profesionalios finansų įstaigos, kurioms Lietuvos Respublikos bankų įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymas numato griežtus reikalavimus, susijusius su veiklos rizikos įvertinimu. Todėl, bankas, sutikdamas šalių susitarimu pakeisti paskolos arba kreditavimo sutarties valiutą, būdamas finansų paslaugų profesionalas, privalo prisiimti su sutarties valiutos susijusios pakeitimu susijusią riziką. Tokiu atveju manytina, kad bankas, jeigu sutartyje nėra nustatyta priešingai, neturi teisės konstatuoti, jog sutarties valiuta yra esminė sutarties sąlyga, o jos pakeitimas suteikia teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas.
Tais atvejais, kai sutarties valiuta keičiama iš lito į eurą, arba atvirkščiai, būtina atkreipti dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo 3 str., oficialus lito kursas nustatomas parinktos bazine valiutos atžvilgiu, o bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Nuo 2002-02-01 bazinė lito valiuta yra euras, o oficialus lito kursas yra 3,4528 lito už 1 eurą. Taigi, lito kursas euro atžvilgiu yra stabilus ir nekintantis. Todėl, darytina išvada, jog tais atvejais, kai sutarties valiuta keičiama iš Lietuvos litų į eurą, arba atvirkščiai, grąžintina paskolos ir kredito suma nesikeičia, t.y. bankas vis iš esmės gauna tai, ko tikėjosi iš sutarties. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog paskolos arba kredito sutarties valiutos pakeitimas iš lito į eurą, arba atvirkščiai, nėra esminė sutarties sąlyga, kuria vadovaujantis, bankas gali vienašališkai keisti paskolos arba kreditavimo sutarties sąlygas.
Atsižvelgiant į pastaruoju metu pasigirstančius nuogąstavimus dėl besiformuojančios naujosios pasaulio ekonomikos recesijos ir jos galimus padarinius valiutų rinkai ir kursams, nagrinėjamu klausimu naudinga išgirsti ir kompetentingų institucijų nuomonę. Todėl, manytina, kad Lietuvos bankas, kuris, Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu, formuoja ir vykdo pinigų politiką turėtų pareikšti poziciją dėl valiutos reikšmės paskolos arba kreditavimo sutartyse.
Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytinos išvados:
- paskolos arba kreditavimo sutarties valiuta gali būti laikoma esmine paskolos arba kreditavimo sutarties sąlyga, kai tai tiesiogiai nustatyta pačioje paskolos arba kreditavimo sutartyje;
- kai paskolos arba kreditavimo sutartyje nėra nustatyta, jog sutarties valiuta yra esminė sutarties sąlyga, valiuta nelaikytina esmine paskolos arba kreditavimo sutarties sąlyga, kadangi:
a) bankas, būdamas finansų paslaugų profesionalas bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bankų įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymais, prisiima visą su paskolos arba kreditavimo sutarties valiuta susijusią riziką;
b) tuo atveju, kai paskolos arba kreditavimo sutarties valiuta keičiama iš lito į eurus arba atvirkščiai, grąžintina paskolos arba kredito suma nesikeičia, t.y. bankas iš esmės gauna, tai ko tikėjosi sudarydamas sutartį.
Susiję straipsniai
Žymos
Pasidalinti
