Byloje nagrinėjamos teisės normos dėl įsipareigojimų vykdymo teikiant duomenų perdavimo paslaugas.
LAT konstatavo:
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje pasisakė dėl kasacijos galimumo: Kai yra sujungti keli tarpusavyje susiję reikalavimai, kasacijos galimumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į reikalavimų tarpusavio ryšį ir reikšmę, t.y. nustatant, kurie iš jų yra pagrindiniai, o kurie šalutiniai. Jeigu kasacija dėl pagrindinio reikalavimo yra galima, tai kasacija yra galima ir dėl šalutinio reikalavimo, nes šalutinio reikalavimo išsprendimas priklauso nuo pagrindinio reikalavimo išsprendimo.
Dėl materialinės teisės normų pažeidimo: Pagrindinius prievolių vykdymo principus nustato CK 176 straipsnis. Ši teisės norma nustato imperatyvias taisykles, kurių šalys sutartimi negali panaikinti. Todėl šiame straipsnyje nustatyti prievolių vykdymo principai yra taikytini nepaisant to, ar jie yra, ar nėra numatyti šalių sudarytoje sutartyje. Tinkamo prievolių vykdymo principas, kurį įtvirtina CK 176 straipsnis, reikalauja, kad prievolė būtų vykdoma sąžiningai, kad abi prievolės šalys bendradarbiautų, laikytųsi sutarties sąlygų bei atitinkamoje verslo srityje susiklosčiusių papročių ir standartų. Taigi sprendžiant ginčus, susijusius su tinkamu prievolių vykdymu, šių reikalavimų požiūriu būtina įvertinti tiek skolininko, tiek ir kreditoriaus veiksmus.Šalių bendradarbiavimo arba kooperacijos principas reikalauja, kad kiekviena šalis padėtų kitai šaliai tinkamai įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. E. M. individuali įmonė “(duomenys neskelbtini)”, Nr. 3K-3-704/20001, kategorija 45.5). Šis principas reiškia, kad šalys privalo keistis informacija, būtina tinkamam prievolės vykdymui, turi informuoti viena kitą apie papildomas, sutartyje aiškiai neišreikštas, sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu, ir pan. Šalių bendradarbiavimo pareigos apimtis priklauso nuo sutarties pobūdžio, šalių statuso, jų tarpusavio santykių ir pan. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teikia specifines – duomenų perdavimo - paslaugas. Šių paslaugų teikimui jis pasitelkia trečiuosius asmenis – užsienio valstybių telekomunikacijų tinklų operatorius - sudarydamas su jais atitinkamas sutartis. Taigi atsakovas yra šios paslaugų srities profesionalus verslininkas, kuriam objektyviai žinoma daugiau informacijos apie tokių paslaugų teikimą ir apie šių paslaugų teikimo standartus užsienio valstybėse, nei klientui. Dėl šios priežasties paslaugų teikėjas privalo laiku suteikti klientui atitinkamą informaciją – įspėti jį apie tai, kokie standartai galioja valstybėse, į kurias perduodami duomenys, kokių duomenų negalima perduoti, kokie galimi neigiami tokių apribojimų nesilaikymo padariniai, laiku perduoti vartotojui informaciją, gaunamą iš kitų asmenų, kuriuos paslaugų teikėjas yra pasitelkęs sutarčiai vykdyti, ir pan.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad telekomunikacijų paslaugų teikimas yra oficialiai monopolizuotas (Telekomunikacijų įstatymo 8 str.). Todėl šių paslaugų vartotojai praktiškai neturi alternatyvų pasirinkdami tokių paslaugų teikėją. Dėl šios priežasties asmenys, kurie naudojasi tokiomis paslaugomis (vartotojai), laikytini silpnesne paslaugų sutarties šalimi ir jų teisėti interesai turi būti ginami prioritetiškai. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, svarbu užtikrinti telekomunikacijų paslaugų sutarties šalių lygiateisiškumą ir jų interesų pusiausvyrą, užkirsti kelią monopolinę padėtį rinkoje užimančiam paslaugų teikėjui piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi. Todėl klausimas, ar telekomunikacijų paslaugų teikimo sutartis buvo vykdoma tinkamai, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant ir į šias aplinkybes. Teise perduoti informaciją INTERNETU’u, kaip ir bet kokia kita teise, negalima piktnaudžiauti. Vienas iš piktnaudžiavimo teise atvejų naudojantis INTERNET’u yra nepageidaujamos, neprašytos komercinio pobūdžio informacijos siuntinėjimas dideliais kiekiais, kurį galima pavadinti INTERNET’o “šiukšlinimu”, “teršimu”. Tokiais veiksmais yra nepagrįstai trikdoma informacijos gavėjų veikla, nepageidaujamų žinučių skaitymui gaištamas jas gaunančiųjų laikas, už tokios informacijos priėmimą tenka mokėti patiems gavėjams, nors šie tos informacijos neprašė ir nesiekė gauti, dėl didelio tinklų apkrovimo gali sutrikti kokybiškas informacijos perdavimas. Dėl šių priežasčių kai kurių valstybių teisė nustato, kad tokie veiksmai yra neteisėti ir sukelia atsakomybę. Asmenys, nepageidaujantys gauti jų neužsakytos komercinės informacijos, gali naudoti įvairius savigynos būdus (įdiegti žinučių automatinio ištrynimo sistemas, nenurodyti savo adreso ar reikalauti išbraukti adresą iš sąrašų, naudoti filtrus, tiesiogiai atsakyti siuntėjui, jog daugiau tokių žinučių nepageidauja gauti, pasiūlyti sudaryti su informacijos siuntėju sutartį, jog informacija bus priimama tik už tam tikrą mokestį, ir pan.).
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo: Esant ginčui dėl sutarties turinio bei sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes”. Analogiškos sutarčių aiškinimo taisyklės suformuluotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. B. v. A. G. ir kt., Nr. 3K-3-1145/2000, kategorija 42 ir 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. G. v. L. P. , Nr. 3K-3-837/20001, kategorija 15.2.1.1).
Apibendrinant darytina išvada, kad sutartis dėl duomenų perdavimo sukuria paslaugų teikėjui prievolę siekti tam tikro rezultato – siekti, kad iš siuntėjo išsiunčiama informaciją patektų jos gavėjui. Paslaugų teikėjas atsako už tai, jog duomenys nepasiekė gavėjo. Ši išvada taikytina ir tais atvejais, kai duomenų perdavimui paslaugų teikėjas pagal sutartis pasitelkia kitus paslaugų teikėjus (CK 179, 232 str.). Paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu įrodo, jog duomenys nepasiekė gavėjo dėl paties siuntėjo kaltės arba force majeure
Naujausi komentarai