Derivatyvizacija II: Pinigų kalnai
www.mindgasmic.com Labai greitai. Mes pamiršome paprastą tiesą, kad vienintelės problemos, kurias gali išspręsti pinigai, yra pinigų problemos, ir jau seniai nutolome nuo pirmykščio, sveiko ir natūralaus vertės suvokimo, tokio, kokį puoselėjo nekrikščioniškos, ir krikščioniškomis akimis žiūrint, „primityvios“ civilizacijos. Kad ir inkų. Kai ispanų konkistadorai XVI-ojo amžiaus pradžioje užgriuvo Inkų imperiją, jie buvo sutikti „kaip Saulės vaikai“, ir jų noras turėti kuo daugiau sidabro ir aukso iš pradžių čiabuvių buvo vertinamas kaip keista šių baltaodžių būtybių užgaida. Inkų visuomenė buvo iš esmės kitokia: nors auksas ir sidabras čia buvo vertinami, kaip nepaprasto grožio metalai (auksą inkai vadino „saulės prakaitu“, o sidabrą- „mėnulio ašaromis“), jiems nebuvo suteikta jokios piniginės vertės, nes inkų civilizacija iš esmės buvo nemonetarinė civilizacija: tik darbas čia buvo vertės vienetas. Dar ir šiandien Amazonės džiunglėse rasime tautelių ( pvz., neseniai atrasti Nukak- Maku), kurios gali gyventi „čia ir dabar“ ir net nesupranta, ką reiškia žodžiai „ateitis“ ar „turtas“. Šių tautelių žmonės pirmam atvykėliui atiduos viską, ką turi, nes nemato jokios prasmės ką nors kaupti- nori valgyti, valgyk, nori gerti- gerk. Beje, susidūrę su šiuolaikiniais, civilizuotais žmonėmis Nukak Maku nusprendė, kad „šiuolaikiniai“, ne džiunglėse gyvenantys žmonės yra pusiau žmonės, pusiau velniai- „nes valgo daugiau, nei jiems reikia, ir niekina tai, ką valgo. Tik demonai taip gali“- rašo juos fotografavęs Niels Van.
Susiję straipsniai
Žymos
Pasidalinti
