LSVVT kreipimasis dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais

Geg 10, 2011 by

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba nepritaria siekiams neatlikus gilios analizės keisti verslo įmonėms taikomą ir jau įprasta tapusią atsiskaitymo grynaisiais pinigais bei jų apskaitos tvarką bei pateikia išsamius argumentus.

Grynieji (kupiūromis bei monetomis) ir negrynieji (virtualūs-elektroniniuose pavedimuose) pinigai verslo įmonėse, sandoriuose tarp jų, yra fiksuojami daugybėje tarpusavyje neišvengiamai susijusių apskaitos dokumentų, kurie yra griežtos atskaitomybės, pasirašomi 2 ar net 4 asmenų, periodiškai registruojami buhalterinės apskaitos knygose, mėnesio gale informuojant atitinkamas institucijas.

Iš gyventojų ir įmonių patenkantys grynieji pinigai paslaugų ir prekybos įmonėse pirkimo momentu yra fiksuojami kasos aparatais, išlieka jų elektroninėje atmintyje ir kontrolinių juostų kasdieninėse ataskaitose, pakartojami kasos operacijų žurnalo įrašais, pasirašant 3 asmenims. Per kasos aparatus į įmones patekę grynieji pinigai, bet kuriame tolimesniame kelyje gali būti panaudoti tik fiksuojant juos griežtai apskaitomuose dokumentuose. Dalies apskaitos dokumentų sąrašą pateikiame priede Nr.1.

Pinigai yra nuosavybė piliečių arba privačių įmonių, arba valstybės, Sodros, savivaldybių biudžetų.

Vykdant tarpusavio atsiskaitymus, sandorius, pinigų nuosavybės forma ir jų valdytojai nuolat keičiasi. Visose valstybėse lygiagrečiai naudojami tiek grynieji tiek ir negrynieji pinigai, jie tampa virtualūs arba išgryninami, priklausomai vartotojo poreikių.

Piliečiai, privačios įmonės ir valstybės struktūros nuolatos deda pastangas, eikvoja  laiką, lėšas tam, kad pritraukti pinigines lėšas į savo nuosavybę, biudžetą, siekia teisės savo reikmėms ir savo nuožiūra laisvai juos valdyti, jais disponuoti.

Iki šiol įstaigos, įmonės ir piliečiai, atsižvelgdami į naudojimosi patogumą,  ekonominį, organizacinį naudingumą ir operacijų kaštus, naudojasi arba grynaisiais pinigais arba negrynaisiais pinigais arba abejomis atsiskaitymo formomis pakaitomis, pasirinktinai. Tik kiekvieno atskiro verslo specifika ir apimtys lemia, kuriomis atsiskaitymo formomis, kuriame etape yra naudojamasi.

Naudojimasis negrynaisiais pinigais dažniausia yra gerokai brangesnis, nes valstybė, nebeturėdama savo valstybinio komercinio banko, galėjusio įtakoti rinką, visų piniginių atsiskaitymų apmokestinimo dydžio nustatymą paliko kelioms privačioms finansinėms įmonėms- lietuviško ir, daugumoje užsienio kapitalo valdomiems bankams, bei nedidelę rinkos dalį užimančioms kredito unijoms.

Lietuvoje bankai, priešingai negu kai kuriose vakarų šalyse, kur dalis operacijų neapmokestinamos arba yra nedidelės, lyginant (pavyzdžiui) su vidutine alga, nustatė dideles ir dar didina operacijų atlikimo ir komisinių kainas, dėl kurių piliečiai, privačios ir valstybinės įmonės jau dabar patiria ženklius finansinius nuostolius. Bankai viešai pripažįsta, kad paslaugų kainų didinimą naudoja kaip spaudimo priemonę, kad klientai būtų priversti naudotis bankams mažiau išlaidų reikalaujančiais atsiskaitymo būdais, patys įneštų pinigus į bankomatus (kur jie įrengti), patys darytų pavedimus internetu ir už tai susimokėtų. Taigi mokėtų bankams pinigų įnešimo, monetų perskaičiavimo, paprasto ar elektroninio pervedimo, įskaitymo kitos įmonės sąskaitoje ar išgryninimo, kitų operacijų metu. Tačiau visiškai neanalizuojama ir neskelbiama, kokias finansines ir organizacines išlaidas bendra apimtimi ir kiekvienoje įmonėje atskirai patiria ir patirtų verslo subjektai ar gyventojai.

Ypač dideles išlaidas patiria labai mažos, mažos ir vidutinės prekybos ar paslaugų įmonės, kurios pagal (kad ir nepalankią, dėl mažos derybinės galios) sutartį su banku ir laidinio ryšio bendrove ryžtasi įsirengti atsiskaitymo bankų kortelėmis aparatus ir taip įtikti klientams, kurie nori atsiskaityti banko kortele, ir kurių skaičių intensyviai siekia didinti bankai, raginantys Vyriausybę tai skatinti ar net priversti kitus verslo subjektus ir gyventojus.

Tokiu atveju smulkiojo ir vidutinio verslo įmonė už kiekvieną kliento pirkimą kortele bankui automatiškai sumoka apie 1,8-2,5 proc. nuo kiekvieno pirkinio kainų vitrinoje sumos (ne nuo antkainio!), ryšių bendrovei sumoka telefono signalo sujungimo mokestį 0,15 Lt, (t.t. PVM), vienos minutės informacijos perdavimo mokestį 0,19 Lt (t.t. PVM), mėnesinio laidinio telefono abonentinio mokesčio, (apie 34 Lt t.t. PVM) dalį, tenkančią vienam pirkėjui, kas pvz. esant 250 pirkėjų per mėn. sudaro 0,14 Lt už vieną pirkėją.

Taigi, pavyzdžiui, verslininkas už 0,80 Lt iš tiekėjo įsigijęs prekę, parduodamas ją su 20 proc. antkainiu už 1,0 Lt banko kortelės turėtojui, tikėdamasis įmonės reikmėms uždirbti 0,2 Lt, nieko neuždirba, nes sumokėjęs už operaciją bankui ir ryšiams sumoje 0,50 Lt, realiai praranda 2,5 karto daugiau, negu tikisi uždirbti, t.y. patiria nuostolį, nes parduoda prekę pigiau negu pirko.

Prekę, gautą už 1,60 Lt, parduodamas su 20 proc. antkainiu už 2,0 Lt grynaisiais atsiskaitančiam pirkėjui, verslininkas įmonės išlaikymui uždirba 0,40 Lt, o parduodamas ją banko kortelės turėtojui, patiria 0,52 Lt išlaidas, t.y. parduoda (atiduoda) prekę 0,12 Lt pigiau negu pirko.

Prekę, gautą už 2,4 Lt, parduodamas su 20 proc. antkainiu už 3 Lt pirkėjui atsiskaitančiam grynaisiais, verslininkas įmonės išlaikymui uždirba 0,60 Lt, o parduodamas ją banko kortelės turėtojui, patiria 0,54 Lt nuostolio ir uždirba tik 0,06 Lt, taip prarasdamas 90 proc. laukiamo, įmonės veiklai užtikrinti būtino antkainio dalį.

Parduodamas kortele prekę už 10 Lt , (kuomet prie gavimo kainos 8 Lt buvo pridėtas 20 proc. t.y. 2 Lt antkainis), verslininkas priverstas bankui ir ryšių bendrovei sumokėti 0,67 Lt, t.y. net 33,5 proc. nusistatyto antkainio dalį. Tuomet pačiam prekybininkui patenka tik 66,5 proc. nustatyto antkainio dalis lygi 1,33 Lt. Kuomet ta pati prekė parduodama pirkėjui, kuris sumoka grynaisiais pinigais, verslininkui lieka visa 100 proc. antkainio dalis, t.y. 2 Lt.

Analogiškai, su 20 proc. antkainiu parduodant prekių už 100 Lt, patiriamas 2,48 Lt nuostolis, kas sudaro 2,48 proc. nuo visos prekės kainos, tačiau net 12,4 proc. dalį nuo planuoto gauti, įmonės veiklai užtikrinti būtino, disponuotino antkainio (20 Lt).

Parduodant prekių už 1000 Lt, patiriamas 22,48 Lt nuostolis, kas sudaro 2,25 proc. nuo prekės kainos vitrinoje ir net 11,24 proc. dalį nuo planuoto 200 Lt antkainio, iš kurio faktiškai turėtų išsilaikyti įmonė.

Parduodant prekių už 10.000 Lt, patiriamas 200,48 Lt nuostolis, kas sudaro 2,01 proc. prekės kainos dalį, tačiau net 10,03 proc. dalį nuo verslininko gautino antkainio, kuriuo jis ketino disponuoti, nes kitą pagrindinę prekės kainos dalį (80 proc.) jis sumoka prekės tiekėjui, ar gamintojui. Kitų prekių kainų dydžių lentelę ir verslininkų patiriamus nuostolius pateiksime vėliau.

Tik įsigilinus į atsiskaitymo negrynaisiais pinigais bankų kortelėmis skaičiavimus, galima suprasti, kodėl verslo įmonės nesiveržia įsirengti kortelių skaitytuvus, arba tam, kad patirtų mažesnius nuostolius, prie kasos paskelbia, kad aptarnaus tik tuos pirkėjus kortelėmis, kurie pirks už didesnę kaip 10 Lt sumą.

Prekiaujant ne grynaisiais pinigais, priklausomai nuo prekės kainos ir sutarčių sąlygų, verslo įmonė tarpininkams, banko ir ryšių bendrovei, sumoka šiuo atveju nuo 10 proc. (esant labai didelei, apie 10.000 Lt prekės kainai ar jų sumai) iki 245 proc.(esant 1,0 Lt kainai) prekės antkainio dalį.

Siekdami sumažinti savo nuostolius, verslininkai dažnai pirkėjus skelbimu įspėja, kad atsiskaitantiems banko kortele neparduos už mažesnę kaip 10Lt sumą, o kitus nuostolius, kurie

patiriami dėl perkančiųjų kortelėmis, dengia įmonės, arba kitų pirkėjų, atsiskaitančiųjų grynaisiais,  sąskaita. Pirkėjai kortelėmis, nežinodami verslininko patiriamų  kaštų, piktinasi, pardavėjos,  dėl patiriamo spaudimo, parduoda ir pigesnes prekes, taip dar padidindamos įmonės nuostolius.

Kol atsiskaitančių kortelėmis pirkėjų skaičius yra nedidelis, 5-10 proc., verslininkas savo sąskaita aukoja dalį antkainio, tačiau augant kortelių turėtojų skaičiui, priverstas kelti visų prekių kainas bent tokiu dydžiu, kokį procentą tenka sumokėti į bankų ir ryšių bendrovių sąskaitas. Priešingu atveju įmonė nepajėgia surinkti ankstesnių pajamų, kad galėtų išlaikyti pajamų-išlaidų balansą ir mokėti darbuotojams nemažintas ar bent minimalias algas, pasidengti visas kitas veiklos išlaidas, sumokėti mokesčius.

Kuo didesnė prekės ar pirkinio kaina, tuo labiau mažėja ryšių bendrovei sumokama santykinė dalis ir didėja bankui sumokama dalis, kol, esant tūkstantinėms kainoms, esminė (sutartyje įrašyta) dalis patenka bankams.

Taigi, prekybos ir paslaugų įmonės, siekiančios aptarnauti ir bankų kortelėmis atsiskaitančius klientus, patiria dideles papildomas išlaidas, ypač tuomet, kai klientas atsiskaito nedidelėmis sumomis. Tuomet įmonė praranda trečdalį, pusę, ar net daugiau kaip visą prekės antkainį, kuris reikalingas tam, kad įmonė galėtų išsilaikyti bent negaudama pelno arba dirbti su mažu pelnu.

Didieji prekybos tinklai, kitos stambios įmonės, automobilių kurą parduodantys mažmenininkai turi nepalyginamai didesnę derybinę galią, lyginant su smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėmis, todėl susitaria bankams ir ryšių bendrovėms mokėti dvigubai (ir daugiau) mažesnius mokesčius, tačiau net ir jie viešai reiškia nepasitenkinimą dėl didelių patiriamų kaštų, įtaria bankus susitarus dėl mokesčių dydžių.

Pavyzdžiu, kuomet bankai, užimantys valstybėje oligopolinę padėtį, piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi ir susitaria dėl piniginių operacijų aukšto apmokestinimo lygio, galima laikyti Latvijos konkurencijos tarybos šių metų kovo viduryje priimtą sprendimą, nubausti 5,5 mln. latų (26,8 mln. litų) bauda 22 bankus ir skolintojus už kartelinį susitarimą dėl komisinių dydžių ir bankomatų, kai šie susitarę nustatė 0,6 proc. mokestį už atsiskaitymus kortele. Tuo pat metu Estijos prekybininkų asociacijos vadovė Marika Merilai teigė, kad bankai iš prekybininkų reikalauja mokėti didelius mokesčius- apie 1-1,5  proc. nuo atsiskaitymo sumos. („Verslo žinios“ 2011-03-31, psl. 8, „Bankų kartelio skandalas aidi visose Baltijos šalyse“, Gintautas Degutis).

Stambiųjų įmonių ir 6 didžiausių bankų atstovų- „Investuotojų forumo“ inicijuotas  pasiūlymas Vyriausybei suvaržyti šalyje grynųjų pinigų naudojimą, nukreipiant jų srautus per tarpininkus-bankus ir ryšių bendroves, mūsų preliminariais skaičiavimais jiems leistų kasmet priskaičiuoti savo pajamoms šimtus milijonų ir, galimai, kelis milijardus litų, kurie būtų paimti iš verslininkų, verslo įmonių, fizinių asmenų ir, kaip pasekmė, iš prekių ir paslaugų vartotojų disponuojamų pinigų.

Įmonės, siekdamos išsaugoti būtiną ir pakankamą savo pajamų lygį, neišvengiamai atitinkama suma padidintų prekių ir paslaugų kainas.

Bankai, dėl mažos šalies rinkos ir vyriausybės imperatyvo verslui bei gyventojams, įgytų dar didesnę derybinę galią nustatant aukštus piniginių operacijų ir komisinius mokesčius. Išlieka galimybė bankams tarpusavyje apsitarti (susitarti) nustatomas paslaugų kainų ribas, panašiai, kaip dabar susitariama nustatant tarpbankinių skolinimų palūkanų dydžius, turinčius labai didelę reikšmę visai valstybės ekonomikai. Be to, dėl daugybę kartų išaugsiančios, nors neilgai (dieną ar savaitę) banko sąskaitoje gulinčių   pinigų bendros masės, bankai įgytų galimybę uždirbti labai dideles pinigines sumas juos skolindami už palūkanas. Ir šiuo metu bankai stengiasi savo sąskaitose užlaikyti pervedamus į nurodytas sąskaitas pinigus, kartais derasi su įmonėmis dėl „vienos nakties“ indėlių.

Taigi keli bankai, turintys pakankamą filialų tinklą šalyje, lengvai gaudami milžiniškus, iš esmės ne savo veiklos pastangomis pritrauktus  pinigus, bus dar mažiau suinteresuoti vykdyti pagrindinę, verslui aktualią bankų funkciją- stengtis įžvalgiai atsirinkti, pritraukti verslo įmones, joms priimtinomis sąlygomis  be perteklinių užstatų reikalavimo skolinti, gaunant pelną iš uždirbtų palūkanų.

Kita labai padidėsiančių smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių išlaidų dalis, jeigu būtų suvaržytas grynųjų pinigų naudojimas, susidarytų tuomet, jeigu vietoje dvidešimt metų vykstančio tiesioginio mokėjimo daliai tiekėjų grynaisiais pinigais iš įmonės kasoje užpajamuotų (kasos aparatais užfiksuotų) pajamų, už anksčiau arba tą pačią dieną atvežtas prekes, tektų kiekvieną dieną vežti tuos grynuosius pinigus tarpininkams į banką, ir vietoje vykdomų nemokamų atsiskaitymų, mokėti bankams už pinigų įnešimą (po 1-4 Lt, priklausomai nuo sumos), už pačių verslo įmonių darbuotojų po to kompiuteriais atliekamus daugybinius pavedimus kitoms įmonėms internetu (po 0,80-1,50 Lt už vnt.) už metalinių pinigų perskaičiavimą priimant (net 4 proc. nuo sumos!, kas pvz. sudaro 80 Lt, įnešant dienos įplaukas- 2000 Lt monetomis). Be to dažnas bankas  nuskaičiuoja nuo pinigus gavusios įmonės sąskaitos už kiekvieną   gautą pavedimą po 0,80 Lt ir didelius procentus už kiekvieną pinigų išgryninimą.

Pavyzdžiui, vienos smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės, besiverčiančios mažmenine prekyba maisto ir buities prekėmis kaimo vietovėse skaičiavimu, kuomet vienoje jos parduotuvėje kortelėmis atsiskaito 7,3 proc. pirkėjų, įmonė per metus  patiria 2498 Lt nuostolių, jeigu visi 100 proc. pirkėjų ateitų tik su bankų kortelėmis, įmonė netektų per metus 34.354 litų, o jeigu prekybą negrynaisiais pinigais įmonė vykdytų visose šešiose savo parduotuvėse, turėtų išleisti arba negautų  120.000 Lt per metus, čia dar neįskaitant žemiau aprašomų organizacinių ir piniginių nuostolių.

Be to, ši suma realiai būtų dar didesnė, nes esant visuotinam privalomumui naudotis kortelėmis, nebūtų galima pirkėjams trukdyti atsiskaityti mažesnėmis, kaip (pvz.) 10 Lt sumomis. Tuomet vidutinio kortele įsigyto pirkinio kaina sumažėtų nuo dabartinių 19-21 Lt iki kokių 12-15 Lt, todėl dar padidėtų išlaidos, nes kuo pigesnė prekė tuo didesni verslininko nuostoliai bankų ir ryšių bendrovių naudai.

Be to, smulkiojo ir vidutinio verslo, ypač mažmeninės prekybos įmonių vadovai, vietoje dabar atliekamo vieno ( arba rečiau) per savaitę važiavimo į banką įnešti grynuosius pinigus (atsiskaitymui su stambiais prekių tiekėjais, energijos, ryšių paslaugų tiekėjais, mokesčiams valstybei), dėl esamo nuolatinio apyvartinių lėšų stygiaus bus priverstos (su vakare 23 val. vadovo inkasuotais ir iš kitų parduotuvėlių surinktais bei surūšiuotais pinigais) automobiliu važiuoti į banką kiekvieną rytą 7 val. ( sumoje 10-50 km į abi puses, kas sudarytų išlaidas 4-20 Lt per dieną, 20-100 Lt per savaitę, 80-400 Lt per mėn., 1040-5200 Lt per metus), įnešti grynuosius, sumokėti už jų priėmimą, skambinti, vyr. buhalterei, kad pinigai jau įnešti, sumokėti už automobilio stovėjimą ( minimaliai 3 Lt į dieną, 15 Lt į savaitę, 60 Lt į mėnesį, 780 Lt per metus). Po to pati vyr. buhalterė, vietoje pagrindinio savo darbo, privalėtų kompiuteryje suformuoti ir atlikti 10-30 pavedimų internetu (nes tik jai ir vadovui pasirašytinai yra patikėta įmonės banko kortelės kodų lentelė) už tuos pavedimus bankui sumokant po 1-1,5 Lt už kiekvieną, kas sudarytų po 10-50 Lt į dieną, 50-250 Lt per savaitę, 2600-13.000 Lt per metus.

Be to, būtina pinigine išraiška įvertinti, kiek kainuos smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės vadovo (arba pavaduojančio) ir vyr. buhalterės išeikvotas pinigų vežiojimui tarpininkams, bei pavedimams laikas, kurio sąnaudos padidės nuo 5 iki daugiau kartų, nes tuo metu liks neatlikti kiti būtini darbai.

Iki šiol, įmonės apskaitininkės, per kasos aparatus surinktus, vakare inkasuotus, apskaitytus daugybiniais įrašais ir iš kasos išduotus pinigus, sekančią dieną sumoka su eiline prekių partija atvykusiems kitų įmonių tiekėjams, paima grynųjų pinigų gavimo kvitus. Tokios operacijos nekainuoja, nėra apmokestintos, todėl verslo įmonėms nedidina nuostolių.

Jeigu kokia nors nesąžininga įmonė dalį pajamų neužfiksuoja kasos aparatu ar įmonės dokumentuose, ji tų pinigų neįneša į banko sąskaitą dabar ir neįneštų tuomet, jeigu ir visos įmonės teisės aktais būtų verčiamos atsiskaityti tik per bankus, negrynaisiais pinigais. Čia būtinas kitų sprendimų komplektas, ypač tokių, kurie šalintų „šešėlio“ priežastis.

Mes pritariame, kad siekiant geresnės gyventojų piniginių lėšų apskaitos, bankai ar gyventojai deklaracijomis informuotų mokesčius prižiūrinčias institucijas apie stambesnius turto įsigijimus, pavyzdžiui virš 25 tūkst. Lt. Beje nekilnojamojo turto, automobilių registras veikia ir dabar, bankai yra įpareigoti informuoti apie didesnius sandorius.

Maloniai prašome neatidėliojant sudaryti darbo grupę iš Finansų ministerijos ir Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos, vienijančios 45 aktyviausias verslo subjektus atstovaujančias asociacijas, kitų suinteresuotų verslo grupių ar valstybės valdymo įstaigų atstovų ir išsamiai išanalizuoti, įvertinti mūsų, kitų iniciatorių ir Vyriausybės atstovų argumentus, kartu ieškoti sprendimų, galinčių skaidrinti ir atpiginti piniginius santykius, nedidinant verslo subjektų ir gyventojų finansinių nuostolių ir tam, kad, pasiekti, jog vieni privataus verslo subjektai, užimantys dominuojančią padėtį, neįgytų galimybės nepagrįstai pelnytis kitų verslo subjektų ar gyventojų sąskaita.

Pateiksime detalesnius skaičiavimus ir grafikus, parodančius įmonių esamas ir galimas išlaidas dėl finansinių operacijų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais.

Pateikiame skaičiuotes išlaidų bankui ir ryšių bendrovei, kuomet prekės kaina vitrinoje 1; 5; 10; 20 Lt.

PRIDEDAMA. 5 lapai.

Pirmininkas                                                                               Aldas Kikutis

Arturas Mackevičius LSVVT pirmininko pavaduotojas

tel. Nr. 8 – 699 – 1 77 88, el. p.    kontrastas  @  yahoo.com

 

0 Comments

Trackbacks/Pingbacks

  1. LSVVT pranešimas spaudai « Bankų naujienos - [...] konferencijos „Bankų vaidmuo krizėje ir verslo – bankų santykių ateitis“ nutarimas LSVVT kreipimasis dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigaisS.Kropas: Lietuvos bankų …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Komentatoriams: pažymėkite varnelę, norėdami gauti sekančius šio įrašo komentarus el.paštu.
(Nekomentuojate? Galite užsisakyti komentarus el.paštu čia).